Ponas Prezidente,
Ponia Alma Adamkienę,
Ekscelencijos, ponios ir ponai!

Pirmiausiai leiskite pasveikinti Jus, poną Prezidentą, ponią Alma Adamkienę bei visą Lietuvos delegaciją, atvykusius į Estiją. Mes, Prezidentai, tarpusavyje esame dešimtis kartų susitikę ir anksčiau, bet ši diena ir rytojus, gerbiamasis drauge, yra Jūsų pirmasis valstybinis vizitas į Estiją. Dėl to leiskite iš karto pradėti kalbėti apie reikalus. Aš turiu du pagrindinius pranešimus.

Pirmiausiai, tikiu, kad nepriklausomai nuo estų flegmatiško charakterio, kuris taip stipriai skiriasi nuo lietuvių charakterio. Jūs jaučiate estų tautos artumą ir palaikymą Lietuvai ir lietuvių tautai. Šis palaikymas yra gilus ir neblėstantis. To negali pažeisti išoriniai faktoriai, mūsų politikų pasisakymų tyčia padaryta neteisinga interpretacija, nei mūsų pačių nepatyrimas, nes tai yra paremta nesudėtinga tiesa: vienos Baltijos valstybės sėkmė yra Lietuvos, Latvijos ir Estijos bendra sėkmė, vienos valstybės pralaimėjimas yra Estijos, Latvijos ir Lietuvos bendras pralaimėjimas. Po Hitlerio-Stalino nusikalstamo pakto buvusią okupaciją penkiasdešimtį metų naudojome pirmiausiai kaip figmedžio lapą, kad už jo paslėptume savo nemokšiškumą ir sukeltume užuojautą dėl savo tautos praradimų ir išgyventų kančių. Nenorint viso šito sumenkinti, reikia konstatuoti, kad ir figmedžio lapas turi dvi puses. Hitlerio-Stalino paktas turi padėti mums įsisamoninti, kad jokiu būdu negalima kartoti tų klaidų, kurios Europą privedė prie padalijimo kare, kuriame buvo daugiau aukų nei bet kurio kito karo metu. O jei dar trumpiau: vienos Baltijos valstybės suverenumo ribojimas, politinės ir ekonominės nepriklausomybės praradimas priveda prie tokių pačių pasekmių ir likusias dvi. Nenoriu tik pasakyti, kad Baltijos vienybės pagrindas yra baimė. Noriu pasakyti, kad Baltijos solidarumo pagrindas yra mūsų bendra istorinė patirtis. Ši patirtis turi duoti peno ir mūsų dvišaliams santykiams, sutartims ir bendradarbiavimui kiekvieną dieną. Ši patirtis turi išlikti amžinai žaliuojanti, privalome ją diena iš dienos kaip sodininkai prižiūrėti, ji turi išlikti savaime suprantama ir toms kartoms, kurios bus po mūsų ir nebus praėję pro mirties malūno ratus, į kuriuos buvo patekę mažosios tautos. Dėl to labai vertinu mintį, kurią Jūs išsakėte šiandien ryte, kad turime Estijos, Latvijos ir Lietuvos mokyklose savo vaikus mokyti mūsų valstybių bendrų bruožų: savo istorijos, kultūros, tautos didvyrių, bendro pasaulio. Jei neegzistuoja pradinė mokykla, dingsta ir universitetas.

Antrasis mano pranešimas siejasi su pirmuoju. Pasauliui mūsų prioritetai žinomi. Norime tapti Europos Sąjungos ir NATO nariais. Man neramu, kad į tai neretai žiūrima kaip į bėgimą olimpiniame stadione, o sidabro medalio laimėtojas yra pirmasis pralaimėtojas. Tai primityvus požiūris, bet jis yra pavojingas. Šis požiūris neturi nieko bendra su išmintinga politika. Niekas iš mūsų negali būti laimėtojas kitų sąskaita. Mūsų pečius užgula priešingas įsipareigojimas: paremti vieniems kitus, pajausti mūsų bendrą atsakomybę vieniems prieš kitus. Tuomet ir tik tuomet visos Baltijos valstybės - išvien ir kiekviena atskirai – būsime laimėtojai. Stadiono ir bėgimo varžybų simbolis yra toks paprastas, kiekvienam suprantamas ir įtikinamas, kad jis gali tapti mūsų pačiu kvailumu, pagimdytu pavojaus, kurio įkaitais mes patys galime tapti. Nes: finišas nėra svarbiausia. Svarbu yra tai, kas bus po finišo.

O kas laukia mūsų po finišo?
Naujas finišas.

Mes į Europos Sąjungą ir NATO atsinešime vertybių, kurių pasaulis niekada neturėjo per daug. Mes gi nesame prašytojai, mes esame lygiaverčiai davėjai. Mūsų istorinės patirties vertė mums patiems dar nėra visiškai aiški ir iki šiol esame buvę šiek tiek nevėkšlos dalindamiesi savo patirtimi su visu pasauliu. Pavyzdžiui, mažųjų kultūrų patirtis įterpti į savo kultūrą didžiųjų kultūrų poveikius ir dėl to tik sustiprėti, o ne suskilti ir ištirpti. Europa, Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada ir kitos valstybės, mūsų partnerės, dar tik stovi ant šių atradimų slenksčio. Mąstysenų skirtingumas visose laboratorijose yra vaisingas, bet pasaulio mastu mąstysenų skirtingumai yra didžiausia galia. Mąstysenų niveliavimas yra technologijos, kultūros ir kūrybos mirtis, kaip tai didžiausiu nukentėjusiųjų skaičiumi įrodė dvi šio šimtmečio totalitarinės valstybės.

Arba – antrasis pavyzdys –į Lietuvą, Latviją ir Estiją panašių mažųjų valstybių integravimas į tarptautines organizacijas atneš tikriausiai didesnį principingumą ir privers atsitraukti egoizmą, kuris vadinamas mandagiu žodžiu Realpolitik. Mažosios valstybės į pavojus reaguoja daug greičiau nei didžiosios valstybės, nes mažieji yra labiau pažeidžiami, dėl to ir jautresni. Mažosios valstybės yra politinės atmosferos barometrai. Barometrai, jei atsimenu teisingai, gimė su Toricelli tuštuma. Toricelli tuštuma šiandienos pasaulyje yra saugumo stygius, bet tai nėra gamtinis reiškinys, o ne iki galo taikomi demokratijos principai tarptautiniuose santykiuose, - lygiateisiškumas, suverenitetas, teisė išsirinkti savo kelią, savo partnerius ir savo institucijas saviraiškai.
Žinoma, tiek Estija, tiek ir Lietuva į Europos Sąjungą ir NATO atsineš savo kapitalą. Tam padės ir tai, kad mes geriau pažįstame Rusiją, užjaučiame tenykščius susidūrus su sunkumais ir skausmais atrandant save bei tai, kad esame įsitikinę, jog Rusijos tautos pačios sugeba formuoti savo ateitį. Skirtingai negu mūsų partneriai iš Vakarų, mes nemanėme, kad demokratinis savęs atradimas gali vykti dekreto tvarka ir greitai. Šiandien pribrendo laikas pasakyti, kad skirtingai nei mūsų Vakarų partneriai, mes nemanome, jog demokratija ir rinkos ekonomikos mechanizmai Rusijai būtų fatališkai svetimi. Būdamos Vidurio Europos mažosios valstybės geriau mokame atsižvelgti į laiko veiksnius Rytų Europoje, ir tai yra mūsų įnašas į stabilios bei saugios Europos ateitį.

Pone Prezidente,
Ponia Adamkiene,

Šiandieninis apsiniaukęs dangus neturi jokios potekstės. Dangus virš Estijos ir Lietuvos yra giedras, o šiluma, kuria Estija pasitinka Jus, skverbiasi iš mūsų širdžių. Žinau, kad tai žinote ir esu Jums už tai labai dėkingas.

Į Jūsų sveikatą, pone Prezidente, į Lietuvos Respublikos sveikatą.

back | archive of speeches | main page